Don Kichotas

Šitas gimtadienis užderėjo bilietų.
Vakar jau apsilankėme „Žmogaus iš La Mančos“ premjeroje, o vasariui turim bilietukus į „Boeing Boeing“ ir James Blunt koncertą. Kultūrinsimės.

„Žmogus iš La Mančos“. Premjera. Šia proga netgi išsitraukiau iš spintos puošnesnę suknelę. Prie LNDT būriuojasi fotografai, operatoriai, vienas po kito privažiuoja limuzinai – ohoho, galvoju aš, kas gi čia dabar bus.
Sėdėjau, žiūrėjau, nusprendžiau, kad pati kalta – nereikėjo prieš tai naktį taip ilgai siausti... Spektaklis neįtraukė, neužkabino ir nesugundė. Bendrą nuotaiką kiek pagerino tai, kad į premjerą sugužėjo daug politinio/ pramoginio/televizinio pasaulio „įžymybių“, tad bent jau turėjom kur akis paganyti ir tyliai pasikuždėti „žiū žiū, šitas su džinsai ir džemperiu atėjo“ :)) Susimąsčiau, kokie gi mes nekultūringi...
Šiandien akis užkliuvo už Rūtos Oginskaitės, teatro kritikės, atsiliepimų: „Intriga buvo milžiniška, o rezultatas stulbinamai kuklus <...> Scenoje pilna judančių ir dainuojančių statistų, o nei charakterių, nei įtampos nėra <...> Nėra čia dėl ko svaigti. Nėra akcentų <…> Ir jokių pastatymo įmantrybių.“
Ach, norėčiau ir aš mokėti taip sklandžiai ir nuosekliai perteikti mintis bei įspūdžius. Ir taip teisingai.
Visgi, gal nereikia būti tokiems kritiškiems. Likau sužavėta Ingos Jankauskaitės įkūnytu Aldonsos-Dulsinėjos personažu ir josios dainavimu – lyg lengvas žaibas tame spektaklyje. Grybšteli už širdies, per kūną perbėga virpuliukai, išsisklaido apsnūdimas. Sakyčiau, tikra spektaklio gelbėtoja. Taip pat pagarba visiems aktoriams už gyvą dainavimą. Ir Sančos personažui, už tokią gausą patarlių ir posakių.

Ne viskas auksas, kas auksu žiba.

O dabar laukiam „Boeing boeing“.