Ar žinai kada susirgsi?

Šiek tiek apsirgau. Muša gan didelis karštis, skaudą gerklę - tradiciškai žiemiškai.

Skambinu į namo pirmame aukšte esančią kliniką užsiregistruoti pas šeimos gydytoją. Visgi neinu į darbą, reiktų ir nedarbingumo pažymėjimo.

Registratūros darbuotoja siūlo man ateiti ketvirtadienį popiet. Alio - aš gi sergu, ir biuletenio man reikia ne nuo ketvirtadienio, o nuo šiandien! Kaip extra atvejui pasiūlo ateiti ketvirtadienį iš ryto...

Tai va, žmogau, turi prieš tris dienas nuspėti, kad susirgsi ir iš anksto užsiregistruoti pas gydytoją.

Visa laimė, kad ne visose klinikose tokia betvarkė.

Užtat ciuckiui nėr geresnės šventės nei serganti šeimininkė namie. Pralinksminimui sunešė man į lovą visus savo kamuoliukus, kaulus ir dar kilimėlį atitempė :)

Don Kichotas

Šitas gimtadienis užderėjo bilietų.
Vakar jau apsilankėme „Žmogaus iš La Mančos“ premjeroje, o vasariui turim bilietukus į „Boeing Boeing“ ir James Blunt koncertą. Kultūrinsimės.

„Žmogus iš La Mančos“. Premjera. Šia proga netgi išsitraukiau iš spintos puošnesnę suknelę. Prie LNDT būriuojasi fotografai, operatoriai, vienas po kito privažiuoja limuzinai – ohoho, galvoju aš, kas gi čia dabar bus.
Sėdėjau, žiūrėjau, nusprendžiau, kad pati kalta – nereikėjo prieš tai naktį taip ilgai siausti... Spektaklis neįtraukė, neužkabino ir nesugundė. Bendrą nuotaiką kiek pagerino tai, kad į premjerą sugužėjo daug politinio/ pramoginio/televizinio pasaulio „įžymybių“, tad bent jau turėjom kur akis paganyti ir tyliai pasikuždėti „žiū žiū, šitas su džinsai ir džemperiu atėjo“ :)) Susimąsčiau, kokie gi mes nekultūringi...
Šiandien akis užkliuvo už Rūtos Oginskaitės, teatro kritikės, atsiliepimų: „Intriga buvo milžiniška, o rezultatas stulbinamai kuklus <...> Scenoje pilna judančių ir dainuojančių statistų, o nei charakterių, nei įtampos nėra <...> Nėra čia dėl ko svaigti. Nėra akcentų <…> Ir jokių pastatymo įmantrybių.“
Ach, norėčiau ir aš mokėti taip sklandžiai ir nuosekliai perteikti mintis bei įspūdžius. Ir taip teisingai.
Visgi, gal nereikia būti tokiems kritiškiems. Likau sužavėta Ingos Jankauskaitės įkūnytu Aldonsos-Dulsinėjos personažu ir josios dainavimu – lyg lengvas žaibas tame spektaklyje. Grybšteli už širdies, per kūną perbėga virpuliukai, išsisklaido apsnūdimas. Sakyčiau, tikra spektaklio gelbėtoja. Taip pat pagarba visiems aktoriams už gyvą dainavimą. Ir Sančos personažui, už tokią gausą patarlių ir posakių.

Ne viskas auksas, kas auksu žiba.

O dabar laukiam „Boeing boeing“.

Twister

Ačiū pakantiems kaimynams, kurie toleruoja garsų Twisterio žaidimą 4 val. ryto :) Mes patys ne tokie pakantūs ir kelis kartus esam barbenę kaimynams į duris...

Svajonės

Kurią naktį labai ilgai vartėmės negalėdami užmigti.
- Apie ką svajoji?
- Apie naują namą. O tu?
- Kaip užsibaigt mokslus.

Bent jau vienas iš mūsų gyvena realistiškomis svajonėmis...

Dar svajoju, kad laikas nustotų taip greit bėgęs ir kad greičiau ateitų savaitgalis. Kažkokios nesuderinamos tos mano svajonės.
Svajingai nuotaikai - svajingas klipukas. O ant mano stalo guli krūva, didelė krūva darbo, kurio iki išsvajoto savaitgalio taip ir nepabaigsiu. Nebent nustosiu svajoti.

Marksas apie krizę

"Owners of capital will stimulate working class to buy more and more of expensive goods, houses and technology, pushing them to take more and more expensive credits, until their debt becomes unbearable. The unpaid debt will lead to bankruptcy of banks, which will have to be nationalized, and State will have to take to the road which will eventually lead to communism."

Karl Marx, 1867

Matematikos genijai

I'm good, I'm gone

Kažkada su Ju, mergiote pasišiaušusiais plaukais, matyt neturėdamos ką veikti, skypu dalinomės savo mėgstamomis dainomis.
Šitaip aš susipažinau su Lykke Li.
Klipas ypač pritinka šio vakaro nuotaikai.

Negerai...

...oj kaip negerai rinktis kursinio temą bedant pirštu į sąrašą, po to kelis mėnesius nerasti laiko jam pradėti rašyti, pradėjus rašyti suvokti, kad literatūros pasirinkta tema yra visiškas minimumas, šeštadienį sėdėti namie apsikabinus kompiuterį ir melstis, kad visagalis google nors kiek nors pagelbėtų.
Turiu tik titulinį. Nejuokinga.

Tokiomis akimirkomis noriu grįžti atgal į vasarą, užsimaukšlinus juokingą kepurę sedėti ežero pašonėje ir neturėti jokių rūpesčių...

Tiesiog teisinga muzika

Playing For Change: Song Around the World "Stand By Me"



Nepatingėk ir paklausyk iki galo..

Žiemos pramogos

Verkių parke, prie pat Kryžiaus kelio, atsidarė kuo puikiausia "pašikniukų trasa" :) Su kliūtimis. Jei per daug įsilėksi, gali nepajusti, kaip įskrisi į apačioje tekantį upelį. Arba užkliuvęs už medžio šaknies ar apsnigto kelmo padarysi porą kūlversčių :) Trasa veikia kiaurą parą, už savo saugumą atsakai pats. Šiaip ar taip, čiuožia ten visi, tiek vaikai, tiek jau pakankamai rimtos tetulės ir dėdulės, tad kaimynų pakalbinti prisijungėme ir mes. Aš bailas kiškis bijau tų nevaldomų maximos maišelių, na o vyrai su vėjeliu lėkė, kad net sniegas rūko :)

Kaip vaikai supranta krizę

Kalbu telefonu su savo dešimtmete krikštadukra. Ji man:
- Egle, o pas jus Vilniuj yra krizė?
- Kaip suprast "krizė"? - man sunku patikėt, kad maža mergaitė apskritai apie tai šneka.
- Na pas močiutę tai krizės nėra, nes pas ją šaldytuvas visada labai pilnas, o pas mus šaldytuvas jau truputį tuštesnis, tai turbūt pas mus ateina krizė. O pas tave yra krizė ar ne?

Pažiūrėjus į šaldytuvo vidų - tikrai yra :)

Mūsų šventės

Su Naujaisiais, mielieji!
Pagaliau ir mes grįžom į snieguotąjį Vilnių, parsigabenom šunį namo ir vėl stosim į įprastas vėžias.
O šventės buvo turiningos: Kūčios, kaip įprasta, pas mamą ir tėtį, Kalėdos – šiltame senelio namelyje kartu su nuosavu Seniu Šalčiu, savaitė – lankant kalėdinius Vokietijos ir Prancūzijos miestus. Norėtasi pamatyti daugiau, bet pamatėm kiek pamatėm. Veimaras, Špajeris, Maincas, Strasbūras ir Hanoveris - kiekvienai dienai po naują miestą. Prasukom gal 4000 km, dėdulė vokietukas pavedžiojo po geriausius restoranus, kas mums, jauniems nerimtiems, nepadarė didelio įspūdžio.
Strasbūras – kelionės vinis. Miestas, pretenduojantis tapti pagrindiniu Europos kalėdiniu miestu. Nerasi nė vienos nepapuoštos gatvelės, o namų dekoracijos originalumu nenusileidžia viena kitai – pinti elniai, tempiantys roges, tradiciniai Kalėdų seniai, dešimtys pliušinių meškų, sutupdytų aplink langus, angelai, drugeliai ir daug kitokio grožio. Didžiulis Kalėdinis turgus, įsikūręs katedros aikštėje, visas kvepiantis karštu vynu su apelsinais ir kalėdiniais raguoliais. Gali vaikščioti valandų valandas, bet visko neišžiūrėsi ir neatsigrožėsi.
Vokietijos miestukai – visi savaip gražūs ir savaip ypatingi. Visi alsuojantys Kalėdine dvasia. Bet kad ir kaip gražu, nauja ir smagu bebūtų, jau taip surėdyta, kad visur gerai, bet namie geriausia.