Abiejų gimtadienio progomis vienas kitam ir kartu sau abiems pasidovanojome va tokį vat daiktą.
Vis dar negalim atsidžiaugti ir kiekvieną dieną sąžiningai mėgaujamės šviežiomis sultimis. Pastaruoju metu mėgstamiausios sultys – morkų, tad tempiam jas iš parduotuvės kilogramais ir kasdien išgeriam bent po puslitrį kiekvienas. Tam, kad neįgautume gelsvo atspalvio ar nepasipuoštumėme geltonomis dėmėmis, įlašinam alyvuogių aliejaus lašiuką.
Tik kai pradedi gerti natūralias šviežiai spaustas sultis suvoki, kokios jos vertingos. Pats natūraliausias ir geriausias vaistas nuo daugybės ligų ir, aišku, gausus vitaminų šaltinis (kas man, sirgalei, dabar labai aktualu).
Vakar su seserimi ir josios šeimyna vijom žiemą iš kiemo Užgavėnių šventėje Rumšiškėse, tačiau neapskaičiavau jėgų ir žiema įvijo mane į lovą. Nieko čia baisiai keisto, temperatūra šokinėja iki 38 laipsnių jau nuo gruodžio pradžios, vis neradau laiko išsisirgti, bet jei to nepadarysiu dabar, bijau, kad gali išvis blogai baigtis.Šios dienos tikslas jaukiai įsitaisyti ir apsimuturiuoti lovoje. Toks sunkiai pasiekiamas tikslas – praktiškai atsidariau ofisą namie: priiminėju skambučius ir sprendžiu reikalus. Vyrukas ryte parvežė iš ofiso darbinį kompiuterį, tad pilnos sąlygos dirbti iš patalų.
O jei dar ištaikysiu kokią laisvesnę ir energingesnę minutę, noriu išsikepti obuolių pyrago, pasiūti naują užvalkalą šuns jaunystės dienomis apgriaužtam foteliui, sutvarkyti velnišką netvarką rūbų spintoje, persodinti gimtadienio proga gautą kaktusą ir pradėti Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“.
Nemoku sirgdama visą dieną gulėti lovoje – atrodo, lyg vis prasčiau ir prasčiau jausčiausi. O ir daktarai sako, kad tiesiog tysoti lovoje visai nenaudinga, reikia šiek tiek pakrutėti po namus, kad liga greičiau išsivaikščiotų.
Prisidedu ir aš prie Indet akcijos "Vaizdas pro mano langą".
Man - jaukus ir netgi romantiškas vaizdelis. Kairėje - regioninis parkas, štai kodėl kasdien ten su šuva sukam ratus. Kartais prie namų užsuka stirna su stirniukais, kartais pasiseka ir lapę pamatyti. Kol kas nežinau geresnės vietos gyventi :)
Nuo paauglystės laikų mane vis persekioja vienas sapnas.
Važiuoju automobiliu, bet nemoku vairuoti. Spaudau visus pedalus, kad tik surasčiau stabdį, tačiau kad ir ką bespausčiau, mašina tik greitėja ir greitėja, o man telieka būti labai budriai ir sukioti vairą taip, kad į nieką neatsitrenkčiau. Kartais viskas baigiasi laimingai, mašina sustoja, o aš pajuntu begalį palengvėjimą. Kartais, kaip šiąnakt, mašiną įvažiuoja į kitą mašiną, o aš, negalėdama sustabdyti savo automobilio arba to nenorėdama, toliau važiuoju. Kol visgi galų gale sustoju.
Kiek pamenu, toks sapnas (keičiasi tik vieta sapne: kartais tai būna miškas, kartais miesto gatvės, kartais požeminė stovėjimo aikštelė) mane aplanko nuo 15 metų. Kartą arba du į metus.
Kiekvieną kartą permąstau, kas nutiko prieš ar po tokio sapno, bet nerandu jokių dėsningumų ar pasikartojimų.
Tik toks keistas jausmas, kad kažko, matyt, savo gyvenime nesukontroliuoju..
Kiek pamenu, toks sapnas (keičiasi tik vieta sapne: kartais tai būna miškas, kartais miesto gatvės, kartais požeminė stovėjimo aikštelė) mane aplanko nuo 15 metų. Kartą arba du į metus.
Kiekvieną kartą permąstau, kas nutiko prieš ar po tokio sapno, bet nerandu jokių dėsningumų ar pasikartojimų.
Tik toks keistas jausmas, kad kažko, matyt, savo gyvenime nesukontroliuoju..
Vienas iš įmonės renginių. Organizatoriai sugalvojo mus, išpaikusius miestiečius, nuvežti į kaimą porai valandėlių padirbėti. Kas bulbes kasė, kas malkas dabojo, kas duobę rausė, na o dalis kompanijos gavom užduotėlę pervesti 20 karvių ir veršiukų bandą iš vienos ganyklos į kitą. Atstumas nedidelis, gal kiek daugiau nei kilometras. Bet ekstremalumo su tom pasiutusiom, žmonių nemačiusiom karvėm buvo. Baubė, spardėsi, veršiai ragais kovėsi ir dar ištrypė niekuo dėtų žmogelių daržą.
Aš tik atėjusi į ganyklą užsirezervavau štai šį mažą veršiuką. Toks tikras katinas, tik glaustosi, laižosi ir savo gailiomis akimis žiūri. Ir dar klusnus. Tylenis vardu. Būtų reikėję visiems po 20 Lt susimest, kad jį perpirkt :) Vos taip ir nepadarėm.
Kai prisimenu, tai labai smagu buvo. Tikriausiai pirmas ir paskutinis susidūrimas su karvių banda :))
Vis dar juokinu žmones.
Esu kilusi iš Šiaulių krašto. Iš ten, kur visi kalba be galūnių (nams, Jons, ein, sėdž, metalists), o žodį "perdėjo" (padėjo į kitą vietą) kirčiuoja ne priešdėlį, o šaknį :)
Visgi jei kas nežino, tai ir nepasakytų. Gyvendama Vilniuje atsikračiau blogų šnekėjimo įpročių ir išmokau kalbėti (beveik) taisyklingai gražiai lietuviškai. Bent jau man taip atrodo.
Tačiau vienas išsireiškimas taip prilipęs, kad ir kaip norėčiau, niekaip negaliu jo atsikratyti. Vis dar juokinu koleges ir draugus pasiūlydama nueiti "pasitaisyti kavos" ar užklausdama saviškio "ką tau pataisyti vakarienei". Nei ta kava, nei vakarienė sugedo, tačiau aš jas vis taisau ir taisau. Ir panašu, kad iki gyvenimo galo taisysiu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
