Skaitiniai ir norai

Po labai smagaus ir turiningo savaitgalio šiek tiek apsirgau, tad teko likti namuose. Šiek tiek pagulinėjau, šiek tiek padirbėjau, pasikuičiau namučiuose ir skaitinėjau įvairius blogus.
Šios dienos atradimas – mažos, bet labai ypatingos ir išraiškingos mergaitės blogas apie madą. Jūs tik pažiūrėkite į jos pačios stilių! Tavi tik 13, tačiau ji jau tikra mados ekspertė ir kritikė, naujų kolekcijų metu sėdinti pirmose eilėse, dalijanti interviu, besifotografuojanti žurnalų viršeliams ir, rodos, yra viena iš pačių populiariausių blogerių in the united states of america! Peržiūrėjau tikriausiai pusę jos įrašų (būtent – peržiūrėjau), nes vis knietėjo pažiūrėti, kokias dar mados aukštumas toji mergaičiukė pademonstruos! Rekomenduoju visiems prijaučiantiems nestandartiniam stiliui!
Va jau ir lyja! Visgi ruduo ir jis man kelia kažkokią nepaaiškinamą nostalgiją ir sentimentus. Kaimynė nusprendė, kad aš esu labai laiminga, nes jai kyla tik depresija. Visa vasara buvo tokia aktyvi ir intensyvi (nepaisant visų įprastų vasarinių kelionių dar smaginomės ir organizuodami vestuves), kad šį rudenį norisi šiek tiek ramybės. Rudens tikslas (jeigu ką – juokiamės tyliai) – išmokti megzti. Pažanga jau yra, turiu tris poras virbalų ir 5 kamuoliukus siūlų :) O vyras pranoko pats save ir padovanojo Mary Webb knygą „Mezgimas. Raštai ir technika“. Taigi mezgu, ardau, mezgu, ardau ir tikiuosi po kokio pusmečio jau bent kokią padorią liemenę būti nusimezgusi.
Šiais metais ruduo man patinka ir dėl visų savo gėrybių. Senelis retai pasirodančiai anūkei įdėjo 6 didžiules cukinijas, maišioką obuolių, na ir kitokio gėrio. Taigi eksperimentuoju virtuvėje. Niekada nemėgau gaminti ir gamindavau tik esant būtinybei, dažniausiai savaitgaliais, kai nė vienas negalėdavome pavalgyti darbe, o kavinei nuspręsdavom nešvaistyti pinigų. Bet. Turbūt galutinai bręstu :). Atsirado toks nepaaiškinamas malonumas suktis virtuvėje, kad vieną dieną vos nesusigundžiau ir taip gausią maisto blogosferą papildyti dar viena šeimininke. Tačiau žinant pačią save (greit užsidegu, taip pat greit perdegu), nuo šios minties susilaikiau. Tad dalinuosi dar vienu savo atradimu – Plaktuvo užrašai su nerealiai skaniais patiekalų receptais!
Na, kad jau įsibėgėjau, dar vienas rudens noras, prie kurio dar nė piršteliu neprisiliečiau – scrapbooking‘as. Va šitoji moteriškė – tikra auksarankė! Tikiuosi artmiausiu metu šiam užsiėmimui rasiu laiko ir aš. Žiū, gal dar koks talentas išlįs :)
Beje, grįžtant prie pirmosios temos – itin įdomios asmenybės lietuviškas blogas apie stilių, kurį susikurti nereikia daug pinigų: Cherry boutique. Skaitau, žaviuosi, pavydžiu :)

Pavardės keitimo ypatumai

Atsitiko gi taip, kad šį mėnesį negavau atlyginimo! Pirma kiek pyktelėjau, ką čia toji mūsų buhalterija sublūdo, o pasirodo, kad čia viskas per mane. Įmonės sistemose jau figūruoju kaip –ienė, banko – vis dar – aitė. Nukeliauju į banką keisti pavardės, jie to nedaro be pakeisto dokumento (paso, vairuotojo pažymėjimo), nors prieš tai banko informacija įtikinėjo, kad tam užtenka santuokos liudijimo. Vadinasi, reikia išsiimti naują pasą. Pasą išsiimti galima tik tame mieste, kur esi priregistruota, o aš vis dar registruota gimtajame tėvų mieste. Taigi pirmiausia reikia prisiregistruoti. O tam, kad prisiregistruoti, pirmiausia reikia būti priregistravusi butą registrų centre, ko, pasirodo, mes irgi nesame padarę.
Taigi dėl negauto atlyginimo nori nenori vis tiek reikės susitvarkyti visus dokumentus, be kurių mes kuo puikiausiai gyvenome ir nesukome sau galvos. Tik visą tvarkomų dokumentų eilę sužinojome atbuline tvarka :)
Sakyčiau, puikus spyris į pasturgalį pajudėti ir gyventi dokumentiškai tvarkingai!

Oro balionai

Vestuvių proga patys šauniausi draugai įteikė dovanų skrydį oro balionu! Skrydžiui buvome nusprendę palaukti gražaus auksinio rudens, tačiau vėstantys orai planus pakoregavo ir skridome kiek gąsdinančią rugsėjo 11 dieną.
Pusvalandį prieš numatytą kilimo laiką mus dar spėjo pagąsdinti lietus ir trys griaustiniai, tačiau sinoptikų prognozės pasitvirtino ir 18.00 vėl kuo skaisčiausiai švietė saulutė. Pakilom iš Valakampių pirmojo paplūdimo, praskriejom visą senamiestį, oro uostą (kur kaip tik leidosi lėktuvas) ir nusileidom Rudaminoje. Taigi kiek daugiau nei valandžiukė skrydžio, pilna ne tik gražių vaizdų, bet ir nuotykių.
Mūsų kapitonui vis nesisekė mūsų nutupdyti: patekus į netinkamą oro srovę, kapitonas nesugebėjo pakelti baliono, taigi su visu krepšiu įskridom į kažkokį lapuotį (šoko būsenoj net nepastebėjau į kokį) ir pastrigome! Ir nors kapitonas ramino, kad viskas bus gerai, jo pačio drebantis balsas ir lakstančios akys išdavė, kad pats tuo visiškai tikras nebuvo. Visgi iš medžio sugebėjom ištrūkti, išlauždami ir kartu su savimi į dangų išskraidindami pilną krepšį medžio šakų (nemokamų malkų, kaip paskui juokavau). Vėliau dar buvo keli bandymai leistis šalia aukštos įtampos laidų, dilgėlyne, na ir galų gale sėkmingai, bet labai KIETAI nusileidome Rudaminoje. Taigi įspūdžių per akis!
Na, o po skrydžio kartu su dar 5-6 balionų keleiviais buvome pakrikštyti ir apdovanoti pirmo skrydžio diplomais.

Beje, orlaivystės centras labai laukia savanorių dalyvauti ir pagelbėti jų veikloje. Paskatinimui, už 10 kartų pagelbėjimą kiekvienas gauna nemokamą skrydį oro balionu. Gal ką sudomins? :)

Ir, aišku, vaizdinė medžiaga:

Oro baliono paruošimas

Visi balionai kilome kartu ir skrendant draugiškai laikėmės vienas kito kompanijos

...ir Vilnius iš aukštai:

Trauma

Vakarykštė iškyla gamtoje buvo smagi visiems, išskyrus Torį. Na, ir jo šeimininkus. Ciucikas pasimaišė ne laiku ir ne vietoj, dėl to didelė vyriška koja užmynė ant mažos ciuckio letenos. Iš pat pradžių atrodė, kad nieko rimto neįvyko, bet už valandėlės ciucikas jau kaip reikalas šlubavo, cypavo iš skausmo ir nesileido apžiūrimas. O tie, kas bandė būti daktarais, buvo apkandžioti.
Toliau viskas tokia tvarka: 12 val. nakties į budinčią veterinarijos gydyklą, pirminė apžiūra su visai gera išvada – niekas nelūžo. Naktį šokinėjau lyg prie kūdikio, ar tik nieko neatsitiko. Ryte mažylis gavo gerą dozę narkozės, buvo peršviestas rentgeno aparatu ir galų gale sutvarstytas. Bijojom, kad tik nebūtų trūkę raiščiai ir neprireiktų operacijos (kurios tokio dydžio šunims gana sudėtingos), bet viskas dar gan gerai: arba prasidėjo potrauminis sąnario uždegimas, arba trūko sąnario kapsulė. Porą trejetą savaičių ramybės būsenoje ir vėl bus sveikas ridikėlis.
O šiandien tiek mes, tiek šuo pratinamės prie naujo rėžimo. Į lauką, iš lauko –ant rankyčių (jokių lipimų laiptais), o šuva vis dar nesupranta, kodėl nebegali sis..ti pakėlęs koją – vis krenta.

Pabaigai kiek smagiau: belaukiant, kol Toriui atliks tyrimus, į veterinarijos kliniką įžingsniavo bobutė su katinu:
- Daktarėli daktarėli, turiu didelę bėdą.
- Kokią šiandien?