Florentinai

Ar jūs prisimenate savo pačią pirmą vaikystės (o greičiausiai kūdikystės) nuotrauką? Garantuoju, kad tai nespalvota, baltais plėmukais ir taškiukais išmarginta nuotrauka, kurią darė ir ryškino tėtis. Tais laikais visi tėčiai buvo tikri foto meistrai, o vonia – tikra foto dirbtuvė. Mano pirmoji nuotrauka yra... iš ligoninės. Stoviu įsikibusi prie baltais dažais dažytos lovytės, kaklas apmuturiuotas didžiule skara, ant juostelės pakabinta soskė, iki pažastų užtemptos giedrutės. Taigi taip ir vaikštau visą gyvenimą ta didžiule skara apsimuturiavusi, o į mano apsirgimus ir susirgimus niekas jau ir dėmesio nebekreipia.
Taigi ir šiandien, aš tikras užkietėjęs ligoniukas, nuo pusės darbo dienos pėdinau namo: įgrisau kolegėms savo dundenimais ir šniurpščiojimais, o ir galva prašėsi padedama ant pagalvės. Namie visada geriau. Rodos, įžengi į namus ir iškart geriau pasijunti. Ir ciucikas nesvietiškai džiaugiasi, kai šeimininkė anksčiau grafiko į namus grįžta.
Apmuturiuotas kaklas pasisukinėti virutvėje trukdo, bet ne taip jau labai. Tad 10 min ir žiū - kvepia namai iškeptais florentinais. Vienas du, sumaišais miltelius florentinams su tuo, ką turi namie (sezamo sėklomis, saulėgrąžomis, migdolų drožlėmis, džiovintais vaisiais ir t.t. ir pan.), pašauni 5 min į orkaitę, patrini delnais ir baigta. Mums skanu ir idealiai tinka su čiobrelių arbata!