Eglutė

Praėjusią savaitę abu mano vyrai pasiligojo. Mažėlis rimčiau, o vyras didysis visą savaitę neapsisprendė sirgti čia ar ne. Atrodo, pagaliau nusprendė, kad neverta :) Taigi vyrukų ligos privertė pakoreguoti ir visus savaitės planus: taip ir nenuvykom pasisvečiuoti pas sesers šeimyną, nesudalyvavom mažiuko muzikos mokyklėlės Kalėdinėje šventėje bei taip lauktose visų draugų organizuotose „Miltų Kalėdose“. O ten turėjo būti linksma: dalyvavusieji senoviniame malūne patys malė miltus, visi, ir dideli, ir dar nė pusmečio neperkopę žiogai, pasipuošę miniatiūrinėmi prijuostėmis ir virėjų kepurėmis, minkė tešlą, kočiojo šližikų juosteles, kepė įvairiausių formų kalėdinius meduolius. Nors renginuke ir nesudalyvavom, bet šventinę dvasią pajutom, besimėgaudami rankų darbo skanėstais iš kvepiančio lauknešėlio ligašėliams. Ačiū!

Tačiau likę namie nenuobodžiavome ir mes. Šeštadienį ryte su mažėliu išsiuntėme tėtį parvežti į namus žaliaskarės. Sutarėm, kad pirksim mažytę eglaitę vazonėlyje, kad galėtume kilstelėti ją kur nors aukščiau, juk mažasis pilietis namuose dabar taip intensyviai tyrinėja aplinką. Ir gi grįžo mūsų tėtis su didesne nei pusantro metro egle! Tai vadinasi - na, jei švenčiam Kalėdas, tai švenčiam! Didžioji savaitgalio misija įvykdyta, eglutė papuošta ir jaukiai spindi svetainėje. Ir mudviejų nuostabai, mažylis kuo supratingiausiai grožisi eglute... iš tolo!

Jaukių artėjančių švenčių!

Žioplas šuo

Šiemet mane kaip niekad anksti ir kaip niekad intensyviai užklupo Kalėdinė karštinė! Gal dėl to, kad po namus rėplinėja mažas pypliukas ir norisi sukurti tikrą šeimynišką šventę, gal dėl to, kad galvos neslegia darbiniai rūpesčiai ir metinės ataskaitos, tad turiu laiko pasvajoti ir ruoštis šventėms iš anksto. Dar niekad taip nebuvo, kad pirmąją gruodžio savaitę būtume pasirūpinę visomis Kalėdinėmis dovanomis! Juk kasmet, likus kelioms dienoms iki Kūčių, strimgalviais puldavome į kokį didesnį prekybos centrą ir it patrakę lakstydavome iš vienos parduotuvės į kitą, niekaip neapsispręsdami, ką čia nupirkus vienam ar kitam artimajam. Kai prisimeni, tai tikras košmaras :)

Vakar visą vakarą paskyriau Kalėdiniams sveikinimams. Ech, sunku raityti tą dailyraštį, net ranka nutirpo :) Atvirukas, vokas, pašto ženklas, atvirukas, vokas, pašto ženklas... Toris įdėmiai visą vakarą stebėjo šią veiklą nuo sofkutės ir kiekvieną kartą man lyžtelėjus pašto ženklą mikliai prisistatydavo ir savo firminiu maisto kasnelio prašymo inkštimu pradėdavo trintis aplink kojas. Ir koks nusivylimas šunį apimdavo, kai pasirodydavo, kad tas pašto ženklelis nevalgomas, o ko čia šeimininkė jį taip dažnai laižo šuniui irgi liko neaišku. Žioplas tas mūsų šuo, nekaip kitaip :)

Kartais rašau. Atvirukai.

Kaip ten sako: “Lakštingala negali nečiulbėti“? Tai turbūt aš negaliu nerašyti. Atrodo, jau atsisveikinau su šiuo blogu ir jo skaitytojais, prieš kurį laiką netgi „suarchyvavau“ visus įrašus, kuo tvarkingiausiai sudėjau į vieną wordinį failą, kuris vis tebelaukia eilės būti kuo gražiausiai atspausdintas, įrištas ir padėtas kambaryje ant lentynos. Netgi sukūriau kitą tinklaraštį, skirtą tik draugams ir artimiesiems, kuriame vis kartas nuo karto įdedu video su mūsų mažylio pasiekimais. Bet... matyt yzyly blogas tapo mano gyvenimo dalim, mat vis pagalvoju: va, imčiau ir parašyčiau apie tą ar aną, o čia smagi nuotrauka – ji puikiai tiktų į tinklaraštį. Vyras juokiasi iš mano neapsisprendimo: rašau, nerašau, rašau, nerašau. Turbūt, kad rašau. Tik šįkart nieko nepažadu nei sau, nei kitiems. Vadinkim tai – kartais rašau. Tuomet, kuomet turiu apie ką parašyti, kuomet netingiu ir turiu ūpo, kuomet mažylis miega pietų miegelio, o manęs nespaudžia ir sąžinės negraužia netvarkyti kambariai ar neišvirta košė. Dar gi matau šį blogą kaip savotišką savipagalbos priemonę, t.y. nepaskęsti vien mamytiškuose rūpesčiuose ir buityje bei kartas nuo karto nukreipti mintis į šoną. Nors, tikriausiai, be mamytiškų įrašų ir čia neapsieisiu, juk tuo šiuo metu gyvenu ir šiuo gyvenimo etapu beprotiškai džiaugiuosi. Va taip va :)

Mūsų mažajam jau 9 mėnesiai. Turėdami daugybę laisvo laiko mudu abu vis prisigalvojam sau įvairiausios veiklos: tai panardyti į baseiną, tai į muzikos pamokėles, tai į kokį mamų ir kūdikėlių rankdarbių klubą, įvairiausias paskaitas, netgi abu filmavomės televizijos laidoje (gal kada nors parodysim laidos ištrauką ir čia :)). Stengiamės kasdien iškišti nosis į lauką ir įkvėpti gryno Vilniaus gatvių oro, pasižvalgyti į vis kažkur skubančius žmones ir pralekiančius automobilius. Ir beveik kasdien traukiam link pašto – į pašto dėžutę įmesti atvirlaiškio. Prieš kurį laiką išgirdau apie Postcrossing sistemą ir susižavėjau šia iniciatyva keistis popieriniais tikrais atvirlaiškiais tikru oro paštu. Viskas labai paprasta: užsiregistruoji postcrossing.com puslapyje (šiuo metu jis turi daugiau nei 270 tūkstančių vartotojų), brūkšteli kelis sakinius apie save, kokius atvirukus norėtum rasti savo pašto dėžutėje (galbūt kolekcionuoji ar nori kolekcionuoti atvirukus su švyturiais, varlėmis ar Merlin Monro) ir prašai sistemos atsitiktinio adreso žmogelio, kuris taipogi dalyvauja šiame projekte ir laukia nesulaukia dar vieno atviruko. Kiek siunti, tiek ir gauni. Nesudėtinga ir labai smagu. Aišku, šiek tiek kainuoja – atvirlaiškiai, pašto ženklai, bet kaip smagu ryte atidarius savo pašto dėžutę rasti atviruką iš kito pasaulio galo!

Štai pavyzdžiui šis atvirukas atkeliavo iš Vokietijos. Jame - Pierre Auguste Renoir “Couple reading”.

Atvirukas už atviruką. Smagu!